Kultūrinis normatyvumas ir intersekcionali diskriminacija

Mūsų visuomenėje yra tam tikrų elementų, kurie, siekiant kuo labiau supaprastinti sąveiką ir santykius, yra laikomi „savaime suprantamais“; taip jie tampa „normomis“, pagrindinėmis prielaidomis, kuriomis remiantis formuojamas požiūris į pasaulį. 

Normatyvumas – reiškinys, kai visuomenė tam tikrus dalykus (veiksmus, elgseną, būties būdus) laiko normaliais, todėl gerais, pageidaujamais, įprastais, sektinais. Priešingai, kiti dalykai (veiksmai, elgesys, būties būdai) tampa blogi, netipiški, netaisyklingi, nepageidaujami ir laikomi kitoniškumu. Nors gali atrodyti, kad turėti normas ir taisykles, kurios reguliuoja mūsų supratimą, kokie turėtume būti ir kaip elgtis, yra gerai, tačiau mūsų visuomenėje tos normos ir taisyklės visada lėmė įvairius sluoksnius ir priespaudos formas tiems, kurie neatitinka tokiam normatyvumui.

Pateikiame keletą stipriausiai ir labiausiai slegiančių normų, kurios išvardytos abėcėlės tvarka. 

• Įgalus normatyvumas – įgalių negalios neturinčių žmonių perspektyva, kaip norma. 
• Alonormatyvumas – aloseksualių ir aloromantiškų žmonių, kurie patiria lytinę / romantinę trauką, perspektyva kaip norma.
• Androcentrizmas – vyrų perspektyva, kaip norma.
• Cisnormatyvumas – cislyčių žmonių, atpažįstančių save priklausančiais tai lyčiai, kuri jiems buvo priskirta gimstant, perspektyva kaip norma.
• Heteronormatyvumas – heteroseksualių žmonių, kuriuos traukia „priešingos“ lyties asmenys, perspektyva, kaip norma. 
• Vakarų centrizmas – Vakarų kultūrų perspektyva, kaip norma. 
• Baltos odos spalvos normatyvumas – visuomenės norma, kuri vertina ir teikia pirmenybę baltaodžių patirčiai ir perspektyvoms, prisideda prie sisteminio rasizmo ir spalvotųjų marginalizavimo.

Sąrašą būtų galima tęsti, nes visos šios „normos“, kurių mes laikomės kaip nerašytų taisyklių, marginalizuoja ir paverčia nematomais žmones, kurie tų normų neatitinka.  

Normatyvumas priklauso nuo galios ir nuo to, kas ją turi visuomenėje. Apie patriarchatą kalbėjome 2 modulyje, o dabar susipažinome su daugiau sąvokų, leidžiančių suprasti sąsajas ir sąryšį: jei hegemonija priklauso vyrams, galime geriau suprasti, kad kalbame apie alo-, cis-, hetero-, mono- baltuosius, įgalius vyrus. Žinoma, tai nereiškia, kad vyraujančioms kategorijoms priklausantys žmonės yra blogi: tiesiog taip kuriama visuomenė, suteikiant kai kuriems pranašumų, tačiau daugeliui – ne. Tai vadinama privilegija. Visi, kurie netelpa į šiuos rėmus, turi mažiau privilegijų negu tie, kurie į jas telpa: tai reiškia, kad tie, kurie į šiuos rėmus nepatenka, yra mažiau matomi, mažiau girdimi, mažiau atsižvelgiama į juos ir jie yra mažiau apsaugoti. Normatyvinis švietimas reiškia, kad nepaliekama vietos normų neatitinkantiems žmonėms ir tapatybėms. Nėra gerai, kai augi ir, galbūt, jautiesi šiek tiek kitoks, nes apie tai nekalbama, nėra jokių nuorodų ar paaiškinimų. O tai, kas nutylima, gali būti pavojinga. 

Normatyvumas sukuria stereotipus, priešiškas nuostatas ir diskriminaciją. 

Kaip sužinojome 2 modulyje, stereotipai – tai visuomenės sukurtos apibendrintos ir pernelyg supaprastintos tam tikros žmonių kategorijos idėjos. Pavyzdžiui: moterys negali vairuoti; maskuliniškos (vyriškos) merginos yra lesbietės; biseksualūs žmonės yra pasimetę; juodaodžiai vyrai gerai žaidžia krepšinį.

Priešiškos nuostatos – iškreipti vertinimai, išankstinė nuomonė kieno nors nenaudai arba naudai, kuri nėra pagrįsta realia patirtimi. Tai stereotipais pagrįsti mąstymo procesai, kurie gali paveikti elgesį ir taip paskatinti aktyvią diskriminaciją. Pavyzdžiui: 

• Jei neigiamai vertinate savo bendradarbių, kurie save identifikuoja kaip moteris, darbą, tai – priešiška nuostata, pagrįsta stereotipu, kad moterys ne tokios protingos kaip vyrai. Jei įdarbinate daugiau vyrų negu moterų, nors jų mokymo programos yra lygiavertės, tai – aktyvi diskriminacija.
• Jei jaučiatės blogai šalia trans* žmonių, jų asmeniškai nepažindami, tai yra priešiška nuostata, paremta stereotipu, kad trans* žmonės yra keisi ar pasimetę. Jei atliekate jų gyvenimui įtaką darančius veiksmus, dėl kurių šie žmonės negali sportuoti, gauti sveikatos priežiūros paslaugų, darbo ir patekti į mokyklas, tai – aktyvi diskriminacija ir kt.

Kitaip tariant, priešiškos nuostatos gali būti numanomos arba akivaizdžios; tai nesąmoningi (kai jos numanomos) arba sąmoningi (kai jos akivaizdžios) mąstymo procesai, kurie atsiduria tarp stereotipo ir aktyvios diskriminacijos. Mes užaugame apsupti priešiškų nuostatų, kurios formuojasi dėl nusistovėjusių normų. Todėl diskriminacija nebūtinai gali būti sąmoninga: jei esi asmuo, atitinkantis vienokias ar kitokias normas, nebūtina nekęsti kito (neatitinkančio vienos ar visų normų) ir jį diskriminuoti. Priešiškos nuostatos gali būti numanomos! Norint suprasti, kaip visuomenės normos gali paveikti žmogų ar žmonių grupę, svarbiausia suvokti, kad tai – naratyvai, kuriuos girdėdami gyvename ir kol nesusiduriame su jais ir nesuvokiame, kaip jie kuria hierarchiją tarp žmonių, lengva prie jų priprasti ir jų neatpažinti. Kiekvieno atsakomybė yra pripažinti ir po truputį keistis. 

Toliau abėcėlės tvarka pateikiame kai kurias dažniausiai pasitaikančias diskriminacijos formas. 

• Eiblizmas – diskriminacija dėl asmens protinių ar fizinių gebėjimų. Ji yra nukreipta prieš fizinę, protinę ar raidos negalią turinčius asmenis. 
• Eidžizmas –  diskriminacija dėl asmens amžiaus. Ją patiria jaunesni ir vyresnio amžiaus žmonės.  
• Klasizmas– diskriminacija dėl asmens priklausymo socialinei ar ekonominei klasei. Ji nukreipta prieš nepalankioje socialinėje ir ekonominėje padėtyje esančius asmenis. 
• Storafobija – diskriminacija dėl asmens kūno svorio. Ji nukreipta prieš apkūnius žmones.
• Homolesbobitransafobija, dar vadinama queerfobija: diskriminacija dėl asmens seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Ji nukreipta prieš neheteroseksualius asmenis arba žmones, kurie identifikuoja save kaip translyčius ar nebinarinės lyties asmenis (neciskyliai). 
• Rasizmas – diskriminacija dėl asmens rasinės ar etninės kilmės*. Ji nukreipta prieš asmenis, kurių odos spalva nėra balta. 
• Religinė diskriminacija – diskriminacija dėl religinių įsitikinimų. Labiausiai paplitusios religinės diskriminacijos formos yra antisemitizmas, nukreiptas prieš žydų tautybės žmones, ir islamofobija, nukeipta prieš musulmonus. 
• Seksizmas – diskriminacija dėl asmens lyties. Ji nukreipta prieš žmones, kurie save socializuoja kaip moterys arba priklausantys kitoms lyties neatitaikančioms grupėms. 
• Ksenofobija – nepalankumas arba priešiškumas svetimšaliams.

Kelioms išvardytoms kategorijoms priklausantys žmonės dažnai susiduria su kelių lygių diskriminacija vienu metu. Sociologijoje intersekcionalus požiūris reiškia, kad priespaudos ir diskriminacijos įvairovė yra tarpusavyje susijusi, aiškiai išreikšta, o ne kumuliatyvi ar papildoma. 1979 m. juodaodžių amerikiečių moterų grupė „Combahee River Collective“ sukūrė terminą „tarpusavyje susijusios priespaudos sistema“, kuriuo apibūdino įvairias priespaudos formas: rasinę, kapitalistinę, patriarchalinę ir heterolytinę. Šią sąvoką 1989 m. suformulavo juodaodė teisininkė Kimberlé Crenshaw, kuriuo teoriškai apibrėžė atitinkamų juodaodžių profsąjungoms priklausančių moterų padėtį: profsąjunga laikėsi nuostatos, kad juodaodžiai vyrai geriausiai gali atstovauti juodaodžiams, o baltaodės moterys geriausiai gali atstovauti moterims. Todėl juodaodės moterys pateko į neištirtą pilkąją zoną. 

Sisteminė diskriminacija – diskriminacija, kuri kaupiasi, kartojasi ir yra susiformavusi istoriškai. Ji gali būti įtvirtinama individų (mikro), grupių (mezo) ir (arba) instituciniu (makro / struktūriniu) lygmenimis. Ji yra pagrįsta socialiniais santykiais (lyties, socialinės lyties, rasės ir kt.). Tokia diskriminacija laikomos bet kurios organizacijos procedūros, tvarka ir organizacinė kultūra, dėl kurių, dažnai net ir konkrečiai neturint tokio tikslo, mažumų grupės iš organizacijos politikos, programų, įdarbinimo ar paslaugų sulaukia mažiau palankių rezultatų nei dauguma kitų gyventojų.

Kūno įvaizdis: perteikimas ir ginčytinos normos 

Nors mintis „Visi kūnai yra gražūs!“ skamba patraukliai, realybė, kaip mes suvokiame savo kūno vaizdą, yra sudėtinga ir dažnai kelia iššūkių. Taip yra todėl, kad normatyvumą ir diskriminaciją, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, žmonės patiria ir priima daugiausia per savo kūną.

Mūsų kūno įvaizdis – tai, ką matome žiūrėdami į veidrodį, ką galvojame ir jaučiame apie savo kūną, kaip mus mato kiti žmonės ir kaip visuomenės nuomone turėtume atrodyti. Visi susiduriame su tam tikrais iššūkiais ir spaudimu dėl kūno išvaizdos, nes norime jaustis labiau geidžiami, priimtinesni ar saugesni. Kai kurie iš mūsų tą patiria labiau negu kiti, priklausomai nuo to, kiek mūsų kūnai atitinka įvaizdį, kuris kultūroje yra laikomas gražiu, geidžiamu ir priimtinu. 

Žiniasklaidoje pateikiamas kūno įvaizdis ir matomi kūno atvaizdai stipriai formuoja mūsų kūno idealą. Pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose matomas kūnas yra: baltaodis, aukštas, lieknas, įgalus, su gražia oda. Tokį įvaizdį lemia normatyvumas ir diskriminacija, įskaitant fatfobiją, eiblizmą, priešiškumą juodaodžiams ir patriarchalines struktūras. Dėl to žmonės ne tik marginalizuojami, bet ir gąsdinami ar net žudomi dėl išvaizdos ir taip yra todėl, kad apkūnūs, neįgalūs, juodaodžiai, lyties neatitinkantys žmonės ir daugelis kitų sunkiai gali rasti vietą, kur kūnas būtų vaizduojamas ne pagal nusistovėjusius stereotipus: pavyzdžiui, apkūnūs žmonės yra laikomi tinginiais, juodaodžiai – nusikaltėliais, žmonės su negalia – seksualiai nepatraukliais, translyčiai – prostitutėmis ir pan. Griežtas kūno įvaizdis daro didelę įtaką žmonių psichinei sveikatai ir sukelia valgymo sutrikimus, tokius kaip bulimija arba anoreksija, depresiją ir menkina savivertę.

Tai galima pastebėti ir muzikos industrijoje, kur dainų tekstuose dažnai pasitaiko diskriminuojančių išsireiškimų ir priešiškų nuostatų. Pavyzdžiui, dainų tekstuose labai dažnai galima aptikti gėdinimo formų. Gėdinimas (angl. slut-shaming) – yra reiškinys, kai atlikėjai ar dainų tekstai išreiškia smerkiantį ir menkinantį požiūrį į moteris, ŽIV užsikrėtusius ir translyčius asmenis dėl jų suvokiamo lytiškumo ar pasirinkimų. Vienas iš gėdinimo muzikoje pavyzdžių – moterų kritika arba žeminimas dėl jų seksualinio elgesio ar saviraiškos dainų tekstuose. 

Taigi, kaip su tuo kovoti? 

Kalbėdami apie kūnus dažnai girdime teigiamo požiūrio į kūną sąvoką. Teigiamas požiūris į kūną – požiūris į savo kūną tokį, koks jis yra, jį priimti ir vertinti. Kitaip tariant, šis požiūris išreiškia tikėjimą, kad „visi kūnai yra gražūs“. Ši sąvoka atsirado judėjime „Fat Rights Movement“ (judėjimas už apkūnių žmonių teises), kuris prasidėjo JAV šeštajame dešimtmetyje ir kovojo už apkūnaus kūno priėmimą visuomenėje. Vėliau ši sąvoka išsiplėtė ir apėmė platesnę standartų neatitinkančių kūnų idėją. Šiandien kūno pozityvumo judėjimas tapo labai populiarus ir savo idėjas skleidžia per socialinę žiniasklaidą, motyvuodamas žmones gerai jaustis ir vertinti save bei savo išvaizdą. 

Nors kiekvienam iš mūsų svarbu imtis veiksmų, leidžiančių gerai jaustis savo kūne, taip pat svarbu prisiminti, kad negalime visą laiką būti pozityviai nusiteikę. Taip yra todėl, kad, kaip sužinojome anksčiau, mūsų įvaizdį apie save formuojančios jėgos ne visada priklauso nuo mūsų valios. Kūno pozityvumo diskurso trūkumas yra tas, kad jis pernelyg sutelktas į individualius pokyčius ir meilę sau, o ne į sisteminę priespaudą. Taip teigiamas kūno pozityvumas gali tapti dar viena našta žmonėms. Visuomenė tarsi sako: „tavo kūnas nėra vertinamas pakankamai gerai, bet tu turi mylėti save, o jei nemyli, vadinasi, nepakankamai stengiesi“. Tokiais atvejais turite žinoti, kad kartais jūsų kūnas jums gali patikti, o kartais ne. Todėl pasistenkite būti sau geranoriški ir nepamirškite, kad šioje srityje taip pat veikia sisteminės priespaudos struktūros. Ar tai reiškia, kad nieko negalite padaryti? Ne!

Dažnai kritiškai vertiname ne tik savo, bet ir kitų žmonių kūnus: komentuojame juos ir vadovaudamiesi stereotipais darome išvadą, ar jie yra tinkami, ar ne. Tai pasakytina ir apie gerą vertinimą bei komplimentus, nes jie taip pat turi kitą medalio pusę. Pavyzdžiui, jei kam nors sakome: „Ar numetei svorio? Atrodai gerai”, mes norime pasakyti: „Dabar, kai esi lieknesnis, aš tave labiau vertinu. Kai buvai apkūnesnis, man neatrodė, kad esi toks geidžiamas ar gražus“. Pirmasis žingsnis siekiant paneigti grožio idealus – suvokti, kas juos lemia.

Dabar panagrinėkime keletą konkrečių atvejų. 

Tabu apie kūną ir lytiškumą

Mūsų kūno įvaizdis daro didelę įtaką mūsų lytiškumui, todėl apie kai kurias savo kūno dalis esame linkę nekalbėti ir net jų netyrinėti. Taip yra ir dėl daugelio su kūnu ir lytiškumu susijusių tabu. 

Pavyzdžiui:

• Lytiniai organai. Yra daug stereotipų apie lytinius organus: grožio standartai, higiena ir kvapai; arba apie matus, kurie taikomi tiek vulvą, tiek ir varpą turintiems žmonėms. Pavyzdžiui:
  • Apie vulvą turinčius žmones: pornografijoje dažniausiai matome labai suvienodintus vulvos ir varpos atvaizdus, tačiau realybė tuo neapsiriboja! Daugeliui žmonių su jų lytiniais organais susiję neigiami jausmai trukdo laisvai ir pozityviai patirti lytiškumą.  Daugelis vulvą turinčių žmonių pasinaudoja estetinės chirurgijos procedūromis, kad sumažintų vidinių lytinių lūpų dydį. Vulvos gali būti įvairių formų, tačiau jos retai vaizduojamos. Vienas iš projektų, kuriuo siekiama pristatyti vulvų įvairovę, yra „The Vulva Gallery“ (Vulvų galerija), kurioje pateikiami piešiniai ir istorijos apie didelę vulvų įvairovę pasaulyje! 
  • Apie varpas turinčius žmones: vyrauja įsitikinimas, kad tik didelės varpos yra tinkamos, „vyriškos“. Tiesa yra ta, kad skirtingų žmonių varpos yra skirtingų dydžių ir varpos dydis nelemia žmogaus vertės ar lytinių sugebėjimų. 

Kiekviena vulva yra unikali! 

Peržiūrėkite šį „Planned Parenthood“ vaizdo įrašą 

• • Kūno plaukai. Kūno plaukuotumas, ypač kai kurių moterų kūno dalių, daugelyje socialinių aplinkų laikomas tabu. Kūno plaukai laikomi nešvaros ir nepatrauklumo požymiu. Šis tabu susiformavo dar senovės Romos ir Egipto laikais, kai glotnus kūnas be plaukelių buvo laikomas statuso arba grožio simboliu. Tačiau kūno plaukai turi savo paskirtį: jie apsaugo nuo nešvarumų ir reguliuoja kūno temperatūrą. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių pradeda saugoti ir demonstruoti kūno plaukelius, todėl reikia tikėtis, kad tai padės sumažinti tabu ir neigiamą požiūrį į juos ir pasiekti, kad plaukelių šalinimas nuo kūno būtų laisvas žmogaus pasirinkimas. 
  • Su menstruacijomis susiję tabu susiformavo dar Senovės Romos laikais. Nuo tada menstruacijos buvo suvokiamos kaip kažkas nešvaraus ir gėdingo, ką reikia slėpti. Iki šiol daugelyje pasaulio vietų ir kultūrų moterys yra izoliuojamos, nes menstruacijų metu jos laikomos nešvariomis. Apskritai didelė dalis vulvą turinčių žmonių gėdijasi menstruacijų. Buvo daug feministinių socialinių judėjimų (žr. 3 modulį), kurie kovojo su šiais tabu ir už menstruacijų pripažinimą normaliu reiškiniu.

Štai keletas mitų apie menstruacijas

Įvairiose šalyse tokių mitų yra ir daugiau. Tikriausiai žinote prietarus apie menstruacijas, draudžiančius liesti augalus menstruacijų metu arba nekepti duonos, nes tešla neiškils, nesimaudyti vonioje ir kt. Nors yra ne tik blogų mitų (nemažai jų susiję su vaisingumo simboliais, kurie daugelyje šalių netgi džiaugsmingai švenčiami), bet nėra jokių įrodymų, kad jie yra teisingi, todėl svarbu juos paneigti ir formuoti tinkamą požiūrį į menstruacijas. 

Peržiūrėkite šį vaizdo įrašą apie menstruacijas!

Kontracepcija. Kaip sužinojote 4 modulyje, yra du skirtingi kontracepcijos metodai vulvą turintiems žmonėms: dažniausiai žinomas kontracepcijos metodas yra su 7 dienų pertrauka (vadinamąja „pseudomenstruacinio kraujavimo pauze“) ir naujausias bei moksliškai tikslus kontracepcijos metodas nedarant tokios pauzės. Įdomu tai, kad pirmasis metodas yra labiau įsišaknijęs kultūriniuose įsitikinimuose ir tradicijose, todėl jis yra labiau paplitęs ir dažniau naudojamas. Štai keletas priežasčių. 

• Natūralaus menstruacijų ciklo imitavimas.
  Tradicinė pauzė sutampa su istoriškai susiklosčiusiu įsitikinimu, kad menstruacijų ciklo imitavimas – natūralesnis ar labiau pažįstamas metodas.
• Reguliarios menstruacijos yra kultūriniu požiūriu reikšmingos.
  Kai kuriose kultūrose reguliarios menstruacijos yra svarbus sveikatos ir vaisingumo rodiklis.
• Tradicija ir pažinimas.
  Istorinė praktika ir tradiciniai kultūriniai įsitikinimai lėmė, kad metodas su savaitės pertrauka yra priimtinesnis.
• Cikliniai ritmai.
  Atitinka kultūrinį ciklinio ritmo suvokimą, simbolizuojantį reguliarumą ir tvarką.
• Vaisingumo simbolika:
  Reguliarios menstruacijos istoriškai siejamos su vaisingumu, o kraujavimas gali simbolizuoti moters reprodukcines galias.

Nors tradicinis ir mokslinis požiūriai gali nesutapti, reikia turėti omenyje, kad kiekvienas kultūrinis kontekstas yra svarbus ir į jį reikia atsižvelgti renkantis vieną ar kitą metodą.

Apkūnus ir standartų neatitinkantis kūnas 

Storafobija – tai apkūnaus kūno diskriminavimas, neapykanta jam ir jo stigmatizavimas dėl to, kad toks kūnas neatitinka  dabartinėje visuomenėje paprastai laikomų idealiomis kūno formų. Kaip ir daugelis kitų diskriminacijos formų, fatfobijos šaknys slypi stereotipuose ir priešiškose nuostatose, kurie laikui bėgant keičiasi. Štai keletas fatfobijos pasireiškimo būdų:

• žmonių kūnų „teisimas“;
• vengimas vartoti žodį „apkūnus“ (storas), laikant šį žodį įžeidimu;
• pagyrimai lieknėjimui;
• apibendrintas ir išdidus lieknėjimo naudos aiškinimas;
• patarimų, kaip numesti svorio teikimas;
• mitybos įpročių priežiūra;
• apkūnaus kūno kaip nepageidaujamo ar nesveiko vaizdavimas;
• apkūnių žmonių laikymas nepatraukliais;
• diskriminacija darbe, pagrįsta priešiška nuostata, kad apkūnūs žmonės – tinginiai;
• patyčios ir atviras gėdinimas dėl apkūnumo;
• mados industrijos neprisitaikymas prie visų kūno dydžių;
• neteisingos diagnozės ir netinkamas elgesys sveikatos priežiūros sistemoje dėl įsitikinimo, kad apkūniems žmonėms trūksta disciplinos.

Šie pavyzdžiai rodo, kad fatfobija daro įtaką žmonių asmeniniam gyvenimui, darbui, išsilavinimui, socialinei gerovei, psichinei ir fizinei sveikatai bei jų lytiniams ir romantiniams santykiams. Norėdami įveikti fatfobiją, galite pradėti iš naujo įvertindami savo elgesį pagal ką tik pateiktą sąrašą!

Surasinti kūnai 

Kaip jau minėjome, biologine, natūralia prasme rasė neegzistuoja. Tačiau ji egzistuoja socialiai kaip galios sistema. Kalbant apie rasę, apibūdinamas būdas, kuriuo toliau kuriamos hierarchijos, ir patikslinama, kad jos kuriamos remiantis tikra ar tariama individo kilme: taigi kalbame apie rasines kategorijas (žmonės, suvokiami kaip juodaodžiai, arabai, azijiečiai ir t. t.). Šias sąvokas dar labiau reikia pasitelkti dabartinėje Europoje, kuri neigia rasizmo egzistavimą, nes „neskiria spalvų“.

Surasinti žmonės – tai žmonės, kuriuos veikia rasizmo stigmatizacijos ir atskirties procesai. Tai – racializacijos procesas, kuriuo siekiama nustatyti žmonių hierarchiją pagal jų tariamą rasę, skirstant juos į baltuosius ir nebaltuosius, dominuojančias ir mažumų grupes.  

Surasinti žmonės patiria didelę su lytiškumu susijusią diskriminaciją.  

Šių stereotipų ir diskriminacijos šaknys taip pat yra kolonizacijoje, kuri skatino iki šiol egzistuojantį europietišką ir vakarietišką požiūrį į pasaulį, kuris surasina kūnus. Kolonizacija prisidėjo prie Kito (kolonizuotų tautų), laukinio, vulgaraus ir artimesnio gamtai įvaizdžio kūrimo, kuris reikalingas pateisinti racionalaus ir „civilizuoto“ europiečio kolonizatoriaus vykdomą žemės, darbo jėgos ir kūnų išnaudojimą. 

Čia taip pat svarbu atpažinti pagrindines stereotipų priežastis, kad galėtume toliau dekolonizuoti savo įsitikinimus ir pasaulėžiūrą, kurie vis dar yra veikiami kolonijinės pasaulėžiūros. Panagrinėkime keletą su lytiškumu susijusių pavyzdžių. 

1. Daugelis surasintų moterų susiduria su rasiniu fetišizmu. 

Viena iš rasistinės ir seksistinės diskriminacijos formų yra rasinis fetišizmas. Tai reiškia asmenų seksualizavimą ar sudaiktinimą dėl priklausymo kuriai nors rasei ar etninei grupei. Surasintos moterys tokią diskriminaciją gali patirti įvairiais būdais, dažnai susijusiais su stereotipiniu suvokimu ar egzotizavimu. Tai – rasistinės išraiškos forma, kuria siekiama meiliai, intymiai ir (arba) seksualiai domėtis ne baltaisiais žmonėmis. Ypač dėl daugybės lyčių ir rasinių stereotipų, įsigalėjusių nuo kolonijinių laikų. Pavyzdžiui, su tam tikromis juodaodėmis moterimis siejami gyvūnai – jos apibūdinamos kaip „tigrės“ ar „liūtės“, arba azijietės laikomos labai paklusniomis vyrams. Rasinis fetišizmas labai dažnai yra procesas, kuriuo naudojasi tam tikri daugumos grupių individai, tačiau ne tik jie, ir kelia realų pavojų su šiuo reiškiniu susiduriantiems.

Vaizdo įrašas – Surasintų moterų fetišizavimas

Surasinti vyrai dažnai siejami su stereotipinėmis maskuliniškumo idėjomis.

Apie maskuliniškumą kalbėjome 2 modulyje, pabrėždami, kad tai – socialinis fenomenas, todėl kiekviename socialiniame kontekste jis gali būti kitoks. Pavyzdžiui, nenuostabu, kad Pietų Korėjoje heteroseksualus cislytis vyras naudoja makiažo priemones ir šalina kūno plaukus, o Europoje tai siejama su femininiškumu.  

Kolonijinė ideologija sukūrė dviejų tipų surasintų vyrų portretus: hiperseksualizuotus arba nevyriškus. Štai keli paplitę stereotipai. 

• Stereotipiškai vertinama, kad juodaodžiai vyrai turi pernelyg išvystytus seksualinius atributus ir yra lytiškai aktyvūs. 
• Arabais laikomi vyrai yra stereotipiškai įsivaizduojami pavojingais ir smurtaujančiais. Raewyn Connell šį maskuliniškumą vadina „marginalizuotu“: jis turi visus vyraujančio maskuliniškumo požymius, tačiau pavojingas dėl išorinio, su lytimi nesusijusio elemento – rasės ir (arba) klasės.
• Azijiečiai vyrai dažnai stereotipiškai laikomi femininiškais ir todėl deseksualizuojami. 

Lytiškumo kontrolieriaus vaidmuo, kurį sau suteikė baltieji kolonizatoriai, nedaug tepasikeitė. Net ir šiandien vieni vyrai laikomi pernelyg vyriškais, kiti – nepakankamai vyriškais, bet su kuo lyginant? Turime savęs paklausti, kokiais kriterijais remiantis priimami tokie sprendimai ir kas už jų slypi.

Kaip jau minėjome, tai taip pat yra atstovavimo klausimas. Šiandien matome vis daugiau įvairios kilmės aktorių, tačiau iki XX a. to nebuvo. Pavyzdžiui, Azijos aktoriai, kurie buvo labai gerai žinomi savo šalyse ir dažniausiai vaidinę didvyrius ar romantikus, Holivude turėjo įsikūnyti į priešiškus piktadarius. Filmai, kuriuose jie vaidino, visada baigdavosi tuo, kad baltasis herojus nugalėdavo surasintą piktadarį, išgelbėdavo ir laimėdavo (dažnai baltąją) gražuolę. Beveik sistemingai surasinti aktoriai vaidina piktadarius, seksualinės prievartos kaltininkus ar keistuolius (jų personažai kuriami tik pagal šias charakteristikas, nesigilinant į jų šeimas, pomėgius ir asmenybes). Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis mitas nevirstų tendencingu surasintų ir (arba) migrantų berniukų įvaizdžiu, kurstančiu rasizmą ar islamofobiją. 

Pornografija

Internete galima rasti daug informacijos ir vaizdų apie lytinį gyvenimą, todėl čia jaunimas pirmiausiai susipažįsta su lytiškumu ir lytiniu švietimu. Internetas ir socialinė žiniasklaida turi dideles galimybes skleisti konstruktyvią, tikslią ir nešališką informaciją apie lytiškumą ir santykius. Vis dėlto šios technologijos taip pat gali skleisti netikslią ir netinkamą informaciją, o palengvindamos prieigą prie dažnai smurtinės pornografijos gali sustiprinti žalingas su lytimi susijusias normas.

Koks yra pornografijos vaidmuo įtvirtinant kūno įvaizdį, tabu ir lyčių stereotipus?

Pornografija dažnai yra pagrindinis jaunimo informacijos apie lytiškumą šaltinis, tačiau svarbu žinoti, ką matote, kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės apie seksą. 

Tai, ką rodo pornografija, nėra tai, kas vyksta realiame gyvenime. Kodėl?

• Tai aktoriai ir jie vaidina kaip filme.
• Pornografinėse scenose retai rodoma komunikacija ir aiškus dalyvaujančių asmenų sutikimas. 
• Dalyviai retai naudojasi apsaugos ar kontracepcijos priemonėmis. 
• Pornografiniuose filmuose rodomi kūnai dažnai būna labai panašūs ir stereotipiniai (pvz., liekni, be plaukelių ant lytinių organų). Kaip ir kitose žiniasklaidos priemonėse, taip ir pornografijoje trūksta visame pasaulyje egzistuojančios kūnų įvairovės. 

Šia prasme pornografija gali būti vienas iš netiksliausių informacijos šaltinių, ypač kai nėra lytiškumo ugdymo. Taigi žinokite, kad pornografija – pramoga, o ne informacijos ar švietimo šaltinis!

Galiausiai, kaip buvo nagrinėjama 3 modulyje, pažinčių programėlės ir socialiniai tinklai taip pat gali būti susiję su pornografija. Pavyzdžiui, intymios informacijos pardavimas ar platinimas pornografijos svetainėms be sutikimo, slaptas tiesioginės transliacijos kanalo įrengimas ir transliacijos pardavimas / nuoma pornografijos svetainėje, taip pat sufalsifikuotų klastočių pardavimas; tai vadinama „seksualiniu išnaudojimu“, t. y. komerciniu seksualinės medžiagos ar sekso naudojimu skaitmeninėje žiniasklaidoje komerciniais tikslais.

Peržiūrėkite šį vaizdo įrašą apie pornografinį raštingumą!

Religija ir lytiškumas

Religija daro didžiulę įtaką lytiškumui, nes jos moralinės normos apibrėžia, kas dera, o kas nedera konkrečią religiją išpažįstantiems asmenims. Įvairiose religijose tos normos gali labai skirtis. Vienos religijos lytinį gyvenimą laiko tik dauginimosi įrankiu, kiti jį šlovina kaip dieviškumo išraišką.

Paanalizuokime kai kurias su lytiniu elgesiu susijusias temas, kurias reglamentuoja religijos (temos atrinktos remiantis mūsų sutiktų jaunuolių ir suaugusiųjų pasisakymais):

Santuokos ir tarpreliginės santuokos samprata.

Santuoka – tai teisiškai arba oficialiai pripažinta dviejų žmonių, kaip partnerių, asmeninių santykių sąjunga („Oxford languages“). Santuoka giliai įsišaknijusi daugelyje kultūrų, nors tai pasirinkimas, kurį ne visi nori ar turi daryti. 

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės tuokiasi, įskaitant draugystę, ilgalaikį įsipareigojimą, teisines (pvz., sergančio partnerio priežiūra), finansines priežastis (pvz., mokesčiai yra palankesni). Socialinės ir religinės normos taip pat gali būti priežastimi. Šimtmečius religija buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės tuokėsi, o skirtingų religijų ir kultūrų atstovai skirtingai atlieka ceremonijas ir supranta jų reikšmę.

Dabar daugelis žmonių nusprendžia sudaryti civilinę santuoką, o ne religinę. Tačiau kokie yra skirtumai? 

 Religinė santuoka – tai santuoka, sudaryta bet kurioje bažnyčioje, koplyčioje ar kitoje įgaliotoje tokius veiksmus atlikti organizacijoje pagal bet kurios religinės bendruomenės apeigas ir ceremonijas. Kiekvienos religinės bendruomenės apeigos ir prasmė skiriasi. O civilinė santuoka – santuoka, sudaroma kaip civilinė sutartis ir yra nesusijusi su religija. Priklausomai nuo šalies, kurioje tuokiamasi, įstatymų, ceremonija gali būti civilinė, religinė arba abi (religinės santuokos atveju).

Kai susituokia du skirtingas religijas išpažįstantys žmonės, tai vadinama tarpreligine santuoka. Jei sutuoktiniai nori susituokti religinėje ceremonijoje, priklausomai nuo jų religijos, tai gali būti įmanoma padaryti neatsisakant savo kultūros ir įsitikinimų. Tai paprastai priklauso nuo religijos arba konkrečios religinės grupės. Pavyzdžiui, krikščionybė paprastai leidžia tai daryti, tačiau su specialiais leidimais ir sąlyga, kad vaikai bus auklėjami krikščioniškai; islame yra įvairių interpretacijų, tačiau tai gali priklausyti ir nuo kito asmens religijos; judaizme tai priklauso nuo konkrečios religinės grupės.   

Nors ilgą laiką santuoka buvo leidžiama tik heteroseksualioms poroms, pastaruoju metu vis daugiau šalių įteisina santuokas tarp tos pačios lyties asmenų. Šiuo metu santuokos tarp tos pačios lyties asmenų įteisintos 35 šalyse. Šios šalys yra: Andora, Argentina, Australija, Austrija, Belgija, Brazilija, Kanada, Čilė, Kolumbija, Kosta Rika, Kuba, Danija, Ekvadoras, Estija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Islandija, Airija, Islandija, Liuksemburgas, Malta, Meksika, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Norvegija, Portugalija, Slovėnija, Pietų Afrika, Ispanija, Švedija, Šveicarija, Taivanas, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Urugvajus.

Peržiūrėkite šį Vaizdo įrašą iš „Netflix“ serialo „Cuties“!

Nekaltybės sąvoka

Nekaltybė – tai socialinė ir kultūrinė sąvoka, susijusi su asmens seksualine patirtimi. Nekaltybė dažniausiai siejama su asmens seksualine patirtimi ir būsena, kai asmuo niekada neturėjo lytinių santykių su įsiskverbimu (lytinės sueities arba lytinių santykių penis su makštimi). Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad nekaltybės sąvoka yra subjektyvi ir įvairiose kultūrose ir tikėjimo sistemose gali skirtis. Nekaltybė dažnai siejama su visuomenės lūkesčiais ir normomis, susijusiomis su seksualiniu elgesiu. Yra tikrai įdomių skirtingų šios sąvokos interpretacijų. Jos priklauso nuo kultūrų, religijų, individualių įsitikinimų, taip pat nuo laikmečio. Daugelis žmonių mano, kad pirmą kartą užsiimdami seksu su penio susitikimu su makštimi prarandama nekaltybė. Tačiau kiek žmonių ir praktikų toks mąstymas palieka nuošalyje? Pirmasis kartas gali būti, pavyzdžiui, oralinis ar analinis seksas, arba daugybė su įsiskverbimu nesusijusių patirčių. 

Istoriškai religija – vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių šiandienės nekaltybės sampratos socialinį formavimąsi. Iš tiesų, tiek krikščionybėje, tiek islame, tiek judaizme ar net induizme tikimasi, kad lytiniai santykiai prasidės po santuokos, o ne iki jos. Nors religija gali būti praktikuojama skirtingai, ši nekaltybės iki santuokos „taisyklė“ skatina žmones laikyti nekaltybę tyrumo ir moralės simboliu, ypač kalbant apie moteris. Klasikinis pavyzdys – Mergelė Marija krikščionių religijoje: tikintieji ja žavisi, nes ji susilaukė kūdikio be lytinių veiksmų.

 Nekaltybės testas – tai patikrinimas, ar asmuo yra tyras (nekaltas), ar ne, ir paprastai atliekamas vertinant mergystės plėvę arba makšties laisvumą. Iš tikrųjų nekaltybė – socialinis fenomenas, todėl nėra jokio realaus „nekaltybės testo“. Tačiau ši praktika atsirado labai seniai ir tebėra gaji daugelyje pasaulio šalių. XIX a. Prancūzijoje moterų nekaltybė buvo šlovinama organizuojant kultūrinius renginius, tokius kaip „rosières“ – jaunų kaimo moterų „dorybės“ rinkimai. Šios jaunos moterys turėjo pateikti nekaltybės liudijimą. Gydytojas atlieka fizinę patikrą, pavyzdžiui, įkišęs du pirštus į makštį vertina mergystės plėvę arba makšties laisvumą. Visame pasaulyje moterys, kurios nebuvo pripažintomis nekaltomis iki santuokos, buvo atstumiamos šeimų ir bendruomenių,  išprievartautos, o kai kuriais atvejais net nužudytos. Tokių situacijų pasitaiko ir šiandien, nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinės Tautos (JT) smerkia nekaltybės testus. 

Štai du svarbūs faktai apie nekaltybės testus, kuriuos būtina žinoti. 

1. Manyti, kad galime patikrinti vulvą turinčių žmonių nekaltybę, reiškia tvirtinti, kad lytiniai santykiai yra tik penio susitikimas su makštimi. Tai grindžiama heterocentriška, penetrocentriška lytiškumo vizija, kurios turėtume atsisakyti ir laikyti visus lytinius santykius ir patirtis vienodai svarbiais. 
2. Apie tai, kaip veikia moters lytiniai organai ir kas su jais vyksta lytinio akto metu, yra daug išankstinių nuostatų, kurias reikia išsklaidyti.

• Mergystės plėvės negalima įvertinti: kai kurie vulvą turintys žmonės iš pradžių gimsta be mergystės plėvės, arba ji gali visiškai išnykti, pasiekus lytinę brandą, arba ji gali kisti laikui bėgant ir užsiimant kitokia veikla, kuri nebūtinai yra vaginalinis penio susitikimas su makštimi. Jei mergystės plėvė yra, ji nebūtinai plyšta, gali tiesiog išsitempti arba net likti nepažeista. Ne visi vulvą turintys žmonės kraujuoja pirmojo penio susitikimo su makštimi metu, o kraujavimas lytinio akto metu gali atsirasti ir dėl nepakankamo tepimo arba dėl per šiurkštaus makšties sienelių trynimo.

1. Makšties laisvumas – tai raumenų aplink makštį tvirtumo sumažėjimas. Paprastai jį lemia genetika, amžius, hormonų pokyčiai, gimdymas ir kiti sveikatos veiksniai. Ne visiems po lytinių santykių pasireiškia makšties laisvumas. Paprastai po įsiskverbimo (tiek su varpa, tiek su pirštais, tiek su rankomis) ar kai kurių sekso reikmenų naudojimo makštis vėl tampa natūraliai standi.

Istoriškai egzistavo dvigubi kultūriniai standartai tarp žmonių, kurie socializuojasi kaip vyrai ir kaip moterys, kai kalbama apie lytiškumą, o kalbos apie nekaltybę yra akivaizdus pavyzdys socialinių normų, kurios vyrams paprastai yra daug palankesnės nei moterims. Jauni vyrai dažnai skatinami turėti lytinių santykių, kurie laikomi beveik tapimo vyru ritualu. Tačiau moterų nekaltybė siejama su represiniais patriarchaliniais mechanizmais, pavyzdžiui, užtikrinančiais, kad vaikai biologiškai „priklausytų“ tėvui. 

Buvimas ar nebuvimas nekaltu nėra nei paleistuvystės, nei lytinės brandos rodiklis. Pasirinkimas turėti lytinius santykius „pirmą kartą“, kad ir ką tai reikštų, yra asmeninis apsisprendimas: jis gali būti susijęs su religiniais ir dvasiniais įsitikinimais, šeimos ir asmeninėmis vertybėmis, troškimu ar jo nebuvimu, asmeniniu lytinės tapatybės atradimo keliu. Stenkitės visada savęs paklausti: ar esu patenkintas seksualine patirtimi, kurią patyriau arba kurios nusprendžiau nepatirti?